Vilnius – pirmasis Lietuvoje pradėjęs sąmoningai rūpintis miesto pievomis. Vietose, kur nesilanko gyventojai paliktos augti pievos. Jos šienaujamos kartą ar kelis per metus. Toks šienavimo būdas padeda miestui prisitaikyti prie klimato kaitos, palaikoma ir didinama biologinė įvairovė. 

Pasitelkiami ir mokslininkai, kad savo įžvalgomis padėtų atkurti ir tinkamai prižiūrėti miesto pievas.

Bandymų keliu

„Patirties, kaip prižiūrėti pievas mieste mokėmės iš kitų didžiųjų miestų: Kopenhagos, Stokholmo bei Vokietijos miestų. Tačiau kiekvieno miesto situacija – skiriasi, todėl einame bandymų keliu, pasitelkiame ir mokslininkų pagalbą“, – kalbėjo Ramunė Baniulienė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos patarėja, atsakinga už miesto žalinimą. Jos nuomone, šienavimo tvarka per tuos kelis metus jau daug aiškesnė. 

Vilniuje dažnesnis šienavimas taikomas gatvių skiriamosiose juostose. Tik kelis kartus per metus šienaujamos pievos liks Neries pakrantėje, magistralinių gatvių šlaituose bei seniūnų su gyventojais atrinktose vietose. Šiais metais parengtas šienavimo žemėlapis, kuriame matyti, kur bus palaikoma trumpa veja, o kur pieva šienaujama tik kelis kartus per metus. 

Parengti šį žemėlapį padėjo mokslininkai. Pievų būklės, invazinių rūšių išplitimo įvertinimą atliko ir šienavimo tvarką rekomendavo profesionalų komanda – botanikė, aplinkos apsaugos specialistė Vilma Gudynienė ir šios srities ekspertas dr. Zigmantas Gudžinskas, dirbantis Invazinių rūšių kontrolės taryboje ir Gamtos tyrimų centre. 

Pievos Lietuvoje nyksta

Kadangi miestą prižiūrintiems specialistams tokia šienavimo tvarka mieste – nauja, jie domisi kitų miestų patirtimi bei remiasi mokslininkų įžvalgomis. Botanikė V. Gudynienė miestą prižiūrintiems specialistams vedė paskaitą apie pievų reikšmę ir priežiūrą.

Lietuvoje didžiąją daugumą pievų sukūrė žmogaus veikla – ganomi gyvuliai ir šienavimas. Natūraliai susiformavusių pievų Lietuvoje – vos vienas procentas.  

„Prieš dešimt metų buvo inventorizuotos Europinės svarbos buveinės. Šiuo metu iš 10-ties inventorizuotų pievų šiandien nesuarta liko vos viena“, – apie pastebimus pokyčius pasakoja botanikė. 

Dar prieš 20 metų pastebėta, kad pievų plotas visoje Lietuvoje sumažėjęs buvo trečdaliu, o šiandien matome itin liūdną situaciją. Tam įtakos turi pasikeitusios ūkininkavimo, ypač gyvulininkystės, būdai ir tradicijos. Netekę savo įprastos aplinkos nyksta pievose gyvenantys paukščiai: griežlės, paprastosios kiauliukės, pieviniai kalviukai, kurapkos ir kt.

Tačiau, anot botanikės, jei pievos nyksta regionuose, jas būtų galima puoselėti miesto teritorijose. Jos nuomone, pievas galima palikti visose dabar tuščiose vietose – šlaituose, kanaluose, apželdinti netgi stogus, pastotes, pakeles ir pan.

Kam reikalingos pievos mieste? 

Nemažai miesto gyventojų kyla klausimas – kam to reikia? Tegul pievos būna kaime, o mieste turėkime trumpą veją. Deja, įsibėgėjus klimato kaitos procesams, kiekvienas veiksmas, padedantis miestui prisitaikyti, yra būtinybė, o ne pasirinkimo klausimas. 

Keletas priežasčių, kam reikalingos pievos:

• pievos sugeria perteklinį liūčių vandenį ir jį tolygiau išgarina, palaikydamos sveiką aplinkos drėgnį;
• pievos padeda išvengti karščio salų – jose temperatūra būna 3-6 laipsnių mažesnė nei trumpoje vejoje, ir gali net 20 laipsnių skirtis lyginant su kieta danga;
• pievose auga įvairių rūšių augalų, didesnė jų bioįvairovė nei vejoje;
• pievos reikalingos vabzdžiams (drugiams, vabalams ir kt.), smulkiems žinduoliams, paukščiams, užklysta pasimaitinti ir kanopiniai žvėrys, pvz., stirnos; 
• pievose gyvena įvairių nykstančių ir retų rūšių. Išsaugant pievas – saugomi ir šie organizmai;
• Žydinčios pievos – gražios ir džiugina akį.

Atkurti pievas 

Nors pievos nyksta, kai kuriose vietose jas galima atkurti šienaujant, leidžiant augalams subrandinti ir išbarstyti sėklas. Tokia potenciali atkurti pieva yra netoli Saulėtekio, prie Dvarčionių. Tai išskirtinė drėgno tipo pieva, kurioje auga pelkiniai augalai, tokie kaip pelkinė vingiorykštė. Čia randamos ir į Lietuvos Raudonąją Knygą įrašytos augalų rūšys – paprastasis kardelis ir lietuviškos orchidėjos.

Anot V. Gudynienės, pievas būtina šienauti. Nešienaujama pieva per laiką apauga krūmokšniais, invaziniais augalais. Teritorija miškėja.

Kaip susiplanuoti, kada šienauti ir kokią įtaką šienavimo laikas turi pievai? Botanikė V. Gudynienė pateikė keletą esminių punktų:

• Negalima šienauti esant sausrai. Per sausrą nupjauta miesto pieva, o tuo labiau veja – išdegs. Anksčiau tai nebuvo taip svarbu tradicinėse pievose, bet miestuose tai dabar labai aktualu.
• Tradiciškai pievos būdavo šienaujamos iki Joninių, net iki birželio vidurio. Todėl, jeigu norite išsaugoti tradicinę pievą ir pražydinti ją rugsėjį, šienauti reikia iki birželio antros dekados, kaip ruošiant šieną gyvuliams;
• Jeigu norite išsaugoti perinčius paukščius – po liepos 15 d.
• Jeigu norite pasigrožėti ilgiau, po liepos 25 d. ir vėliau. 
• Jeigu norite, kad augalai subrandintų sėklas – šienauti patartina po rugpjūčio 10 d.
• Šieną reikėtų sugrėbti, nes yrant paliktam šienui, dirvoje daugėja azoto. Tuomet atsiranda garšvų, kiaulpienių, dilgėlių, kiečių – tokių augalų, kurių nesinori matyti  pievoje.  

Nuo ko pradėti?

Kai mieste planuojama palikti atkurti pievą, iš pradžių ji neatrodo labai gražiai – auga vadinamos piktžolės, nėra žydinčių augalų, nes vejoje išnaikinama augalų įvairovė, žydintys augalai nespėja subrandinti sėklų. Botanikė V. Gudynienė tokiu atveju siūlo pasėti pievose aptinkamų augalų mišinio – smaliukių, gaisrenų, dirvinių buožainių, pievinių vingiorykščių, baltagalvių ir kitų. 

„Žydinčios pievos sulauks miestiečių palankumo“, – įsitikinusi botanikė. Toks patarimas pasiteisino Vilniuje, Neries šlaituose įspūdinga baltagalvių pieva – viena iš fotogeniškiausių vietų pavasarį ir susilaukia daug miestiečių dėmesio. 

Teisingai šienaujant ir sugrėbiant šieną, pievose esanti bioįvairovė per keletą sezonų gali atsikurti ir natūraliai. 

Besibaiminantiems erkių, vertėtų žinoti, kad jų daugiausia pasitaiko pamiškių pievose. O miesto pievose, kurios neturi ryšio su mišku, tikimybė, kad jose bus erkių – mažesnė. O pievos prisideda prie biologinės įvairovės išlaikymo. Erkių priešai yra kirstukai, varlės, rupūžės, driežai, ant žemės besimaitinantys įvairių rūšių paukščiai, plėšrūs vabzdžiai. Taigi, kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo daugiau priešų turi ir erkės. 

Komunikacijos skyrius, vrt@vilnius.lt